Pirmi metai "medkėje".

                Nuo mokslo metų pabaigos praėjus kelioms savaitėms, streso lygiams sumažėjus iki minus begalybės ir stebint smilkstančią cigaretę mėgstamoje iš milžiniškos jūros kriauklės padarytoje peleninėje pradeda dėliotis mintys apie tai, kas įvyko per pastaruosius metus.

                Turbūt niekad nepamiršiu kaip prieš metus, gavusi paskutinių egzaminų rezultatus, šiek tiek drebančiomis rankomis ėjau į balų skaičiuoklę ir suvedusi skaičiukus pamačiau - įstosiu. "Mokama. Nu px." - pirmoji mintis šovusi į galvą. Pasiryžau negalvoti apie vėliau užpulsiančias dešimttūkstantines skolas ir daryti tai, apie ką galvojau jau nežinia kiek metų - studijuoti mediciną. Kažkodėl neramia sąžine, tačiau palengvėjimu dėl išsipančiojimo iš gimnazijos gniaužtų važiavau pasirašyti dokumentų. Jau pasirašius dokumentus mane pasitiko šelmiškos šypsenos savininkas (kaip dabar jau žinau) Karolis, kuris papasakojo ir pakvietė registruotis į dar vieną man nesuprantamą ir keistą įvykį - fux'ų stovyklą. Daug įtikinėti nereikėjo - galimybė pamatyti savo būsimus kursiokus, gal net ir grupiokus (deja, grupioko ten nesutikau nei vieno :D ) ir pakelti su jais vieną kitą taikos taurelę mane ypatingai žavėjo! Išėjus, naujos galimybės netilpo man į galvą - nauji žmonės, naujos veiklos, nauji iššūkiai, sakyčiau, buvau naivoka, juk lieku tame pačiame mieste, gyvenu tuose pačiuose namuose, niekas pernelyg ir nepasikeitė. Tačiau juk toks statusas - medicinos studentė - nors imk ir griauk pasaulį.

                Mėnesis praskriejo labai greitai ir rugsėjo trečiąją jau stovėjau ratelyje su savo grupiokais ir kuratore (kurios po to karto daugiau ir nebemačiau :D) mačiau praeinančius veidus iš fux'ų stovyklos ir visai netgi džiaugiausi būdama ten, kur esu.

                Po tokio ilgio intro kažkaip keista būtų kalbėti apie savo kiekvieną dieną universitete.Taigi paskirstysiu visą tai į kelias kategorijas: žmonės, studijos, veikla ir aplinka. (Jeigu tingit skaityt, pabaigoje yra juokinga reziume)

Žmonės.

                Jau seniai yra pasklidęs toks gandas, kad visi žmonės yra skirtingi. Bet visada atsiras kokia nors savybė vienijanti dėl kažkokio tikslo susirinkusią žmonių grupę. Pasakysiu taip, žmonės čia yra keisti. Keisti ne blogąją prasme, o ta prasme, kai draugė nusikerpa plaukus ir nusidažo juos drąsiai kita spalva, kai tavo akys dar būna nepratę prie vaizdo ir nesuvoki čia gerai ar blogai. Aš nežinau, gal taip yra man vienai. Visą gyvenimą mane supo kitokie žmonės. Aišku, ateinant čia tikiesi matyti daug užsivedusių, pasiryžusių viską padaryti dėl savo tikslo žmonių (ir tokių randi), tačiau pamatai daugiau tokių kurie kasdien klausia savęs "Ką aš čia veikiu? Kam man to reikia? Kur tai veda?". Kasdienis savęs kvestionavimas - puikus būsimo gydytojo bruožas. Nesupraskit manęs klaidingai, čia sutikau ir daug žiauriai gerų žmonių. Čia kaip vidurinė mokykla, tik koncentratą sudaro žmonės, už kuriuos turbūt lengviau prakalbinti akmenį (@P.B. :D).

                Esmė tame, kad per pirmus metus (jei pasiseks per pirmą pusmetį) kiekvienas atranda savo nišą, ir atranda kažkokį savo žmogų. Taigi šioje srityje, mano manymu, užtenka mokėti kalbėti ir laikui bėgant, kažkas atsiras jūsų pašonėje.

Studijos.

                Ką čia kalbėt. Mokaisi, mokaisi ir dar kartą mokaisi. Mėnesis - egzas - mėnesis - egzas. Didelis pliusas - nėra sesijų! Antras didelis pliusas - jei neturi skolų, žiemą gauni savaitę atostogų! Didelis minusas - VDU gauna mėnesį.

Veikla.

               Jeigu žmogus esi ryžtingas, jei moki mokytis ir dar turėti laiko, turi dvi papildomos veiklos galimybes - eiti į LSMU SA (Studentų atstovybę, apie kurią, deja, neturiu ką per daug pasakyti, nes jos kažkaip išsigandau) arba eiti į LiMSA (Lietuvos Medicinos Studentų Asociaciją, kurios nare kažkaip patapau (savo noru lygtais) ir galiu truputį duot inside'o apie ją).
              Taigi, tataigi, LiMSA. Apie jos pliusus galima šnekėt ir šnekėt, kažką darant, gali tikrai daug pasiekti, vasarą išvažiuoti į bet kurį pasaulio kraštą, pradedant Čekija, baigiant Brazilija. O dar tas nesibaigiantis noras padaryti pasaulį sveikesnį... Tačiau gerai iniciatyvai sukurti reikia geros komandos. O va čia gali prasidėti minimalios problemos. Tikrai daugelis žmonių man ten patinka, aš jaučiuosi tarp jų gerai, bet aš jaučiuosi gerai beveik visose situacijose. Tačiau dažnai pastebiu vis dėlto didelį nenorą priimti naujų žmonių į savo komandą. Rugsėjį įdedama labai labai daug pastangų į tai, kad pritraukti naujų narių, tačiau jų integracija labai greit baigiasi. Nesakau, kad taip yra visada, bet jeigu yra kažkokia geresnė galimybė, ten geriau padės kažką seno, savo ir pažįstamo, nei duos naujokui pasireikšti. Žinoma, aš puikiai suprantu, patirtis duoda savo, ir manęs asmeniškai tai nelietė, tačiau iš šono matosi labai daug.
             Bet nepradėkite smerkti per anksti, aš norėčiau surasti organizaciją, kuri neturėtų minusų. O šitie palyginus dar labai maži. Man tai netrukdo, bet šitoje vietoje įeina ne mano vienos nuomonė :)

Aplinka.

             Turbūt sudėjus žmones, studijas ir veiklą, aplinka kaip jau ir savaime turėtų susidaryti, tačiau aš visąlaik turiu dar vieną faktorių, kuris pastebėjau man yra ganėtinai svarbus. Kadangi paskaitų ir praktikos darbų neturim ypatingai daug (ta prasme, kad reta darbo diena trunka nuo 8 iki 18h), ir labai dažnai tenka mokytis savarankiškai, automatiškai dažnas daug laiko praleidžia bibliotekoje. Svarbu tai, kad išėjus į lauką YRA-KUR-PARŪKYTI. (Pamiršus tą dalyką, jog tik įstojus pasirašai lapuką, kad gyvenime daugiau neberūkysi...)

Reziumė - per metus laiko susiradau ant rankos pirštų suskaičiuočiau kiek draugų, išslinko apie milijardą plaukų, priaugau 3kg (kiti skundžiasi 10kg, tai aš dar visai džiaugiuosi), išmokau mokytis per naktį neužmiegant, tik vieną kartą pratrūkau ant dėstytojos (bet studijų įvado, tai nesiskaito), baigiau be skolų, sužinojau ką reiškia, kai tave akim valgo dėstytojas, sužinojau ką reiškia, kai ant tavęs visiem px, užsidėjau baltą chalatą gal milijoną kartų, tačiau nei karto neišėjau su juo už universiteto ribų, sumušiau savo personalinį bibliotekos rekordą ir ten išsėdėjau 11 valandų, buvau vienam kolio perlaikyme, išgirdau daug gandų apie save, surūkiau kokį milijardą prieš-kolinių ir po-kolių bei prieš-egzinių ir po-egzinių cigarečių, praleidau prie mikroskopo kokį mėnesį turbūt, ir man atrodo, kad nei karto net neapsiverkiau, bet vieną kartą vos neapalpau, gėriau su medikais, išmokau lotynų kalbą, išmokau nekęsti anglų dėstytojos, minimaliai degradavau per kai kurias paskaitas, ir išmokau ateiti iki klinikų per rekordinį 7 minučių laiką (čia greičiau nei greitoji iki manęs atvažiuoja).

Tokie tie metai.